KELIAUTOJŲ ĮSPŪDŽIAI: laukinė, visiškai žmogaus nesugadinta - MADEIRA
Ilgą laiką norėjosi kažko egzotiško.. Buvo svarstyta ir apie Balį, tačiau aš Austėja ir mano draugė Neringa supratusios, jog šiai salai vasaros sezonas nebus tinkamas, ilgai nebesvarstydamos pasirinkome Portugalijos kurortą - MADEIRĄ, dėl kelių priežasčių:
1) Laukinė, visiškai natūrali ir žmogaus nesugadinta gamta, arba trumpiau tariant, prieš tai minėtas žodis - EGZOTIKA. Buvome perskaitę keletą kitų keliautojų istorijų, tad jų pasidalinti viršukalnių, skardžių ir tropinės gamtos vaizdai bei potyriai labai stipriai įkvėpė.
2) Norėjosi labiau pažintinės, nei poilsinės kelionės. Nors tiesą pasakius, Madeiroje tikrai pavyko puikiai suderinti abu aspektus. Pati sala savaime tikrai skatina ją kasdien pažinti aktyviai ir apžygiuoti nemažai kilometrų, tačiau kalnuotose vietovėse atsiveriantys natūralios gamtos paplūdimiai ir krantai sugundo įmerkti kojas bei atgaivinti kūną Atlanto vandenyne. Visgi Atlanto vandenyne pasimaudysi ne kasdien, o po ilgos ekskursijos tikrai neįmanoma atsispirti ir baseinui, esančiame viešbučio teritorijoje.
SKRYDIS NEPRAILGO
Tiesą pasakius iš pradžių šiek tiek išgąsdino tas faktas, jog lėktuve praleisti teks net 6 val., kadangi, kaip žinome, galime prisipažinti, skrendame pigių skrydžių avialinijomis, kurios tikrai nesuteikia pilnaverčio komforto. Tačiau, kaip bebūtų keista skrydis neprailgo ☺ Tam galėjo turėti įtakos keli niuansai: į priekį skridome gana vėlai 19:30 val., tad spėjus pakilti į reikiamą aukštį netrukus prasidėjo oro palydovų prekyba užkandžiais bei gėrimais. Ką tai reiškia - tikrai galima sutikti su tuo faktu, jog sočiam ir atsipalaidavusiam žmogui apie 21:00 val. užmigti ore buvo tikrai nesunku, pro langą matant iš lėto besileidžiančią saulę.
PIRMASIS ĮSPŪDIS IR PIRMI ŽINGSNIAI MADEIROJE
Kadangi nusileidome naktį, tad pirmas įspūdis išėjus iš Funšalio oro uosto buvo: „oho kokia panorama su begale švieselių skirtingam aukštyje – čia bus visur kalnuota! Kaip laukiu atmerkt akis ryte!“. Bevažiuojant autobusu link viešbučio dideliu kalnuotumu spėjome įsitikinti dar kartą, kadangi autobusas dažnai sukiojosi siauromis gatvėmis tai į kairę, tai į dešinę.
MAISTAS MADEIROJE
Mūsų pasirinktame „Do Campo“ viešbutyje, įsikūrusiame pietinėje pakrantėje, Ribeira Brava miestelyje, priklausančiam ketvirtam lygiui, arba kitaip – turinčiame 4 „žvaigždutes“, maistas buvo tikrai pažįstamas ir pritaikytas europiečiams turistams. Desertai ir vaisiai buvo šiek tiek įdomesni, kai kurie jų net ir nematyti, kadangi paremti vietine produkcija. Daugiausiai jie augina bananų, vynuogių ir marakujų, arba kitaip – pasiflorų. Iš bananų gamina įvairiausius pyragus, keksiukus ar tiesiog valgo juos užpiltus pasiflorų užpilu. Pasiflorų užpilas Madeiroje dominuoja tiek desertams gardinti, tiek alkoholiniams/nealkoholiniams kokteiliams ar gaiviesiems gėrimams bei limonadams ruošti, tad neparagauti pasifloro niekaip nepavyks ☺. Madeiriečiai taip pat yra ir dideli žuvies mylėtojai. Kadangi viešbutį rinkomės su įskaičiuotais pusryčiais ir vakariene, pietų metu, keliaujant po salą, ragavome įvairios žuvies. Tad, gimtinėje esant retai žuvies degustuotojai, čia tikrai pavyko pamilti ją. Labiausiai patikęs patiekalas buvo tuno steikas, kuris neturėjo savyje jokio sausumo pojūčio, kuris kitur Europoje tunui yra būdingas. Taigi, tuno steikas Madeiroje tikrai prilygsta gerai brandintai mėsai Europoje.
TRYS ESMINIAI FAKTORIAI: KAINOS, TRANSPORTAS IR ORAS
Kainos kaip ir daugelyje kitų vietų Europoje, labai dažnai priklauso nuo vietos ir apylinkės turistinio populiarumo, tačiau yra ganėtinai panašios. Dauguma alkoholinių gėrimų, tokių kaip romas, vynas bei įvairių skonių likeriai yra gerokai pigesni dėl vietinės gamybos. Taip pat ir vaisiai – pigūs dėl jų auginimo, kadangi keliaujant po salą, galima pravažiuoti ir pamatyti daugybę įvairių plantacijų, daugiausiai jų – bananų. Tabakas yra šiek tiek brangesnis, na o maisto kainos parduotuvėse yra labai panašios, skirtumas minimaliai jaučiamas vertinant tik kai kuriuos pavienius produktus, kurių importas jiems yra retesnis, pavyzdžiui, pieno produktų sektoriuje.
Oras tikriausiai labai priklauso nuo sezono, kuriuo keliaujama. Mūsų atveju, keliaujant rugpjūčio pradžioje, kiekvieną dieną galėjome džiaugtis karšta saule ir giedru dangumi, kuris leido džiaugtis įspūdingomis kalnų višūnėmis. Yra teigiama, kad Madeiros sala – tai amžino pavasario sala, tad tikriausiai nebūtina svarstyti apie konkretų mėnesį šios salos lankymui, tačiau pasirenkant rudenį ar žiemą tikrai prireiks šilto megztinio ar net palto viršukalnėse, nes protarpiais aukštose salos dalyse kažko ilgesnėmis rankovėmis norėjosi net ir rugpjūtį.
Kalbant apie transportą - saloje važinėja 40 BOLT vairuotojų, tad turint mobiliąją programėlę tikrai galima pataikyti išsikviesti ir „Boltą“, kadangi geltonieji taksi automobiliukai siūlantys pavežėti yra šiek tiek brangesni. Na, bet taip yra visur ☺. Taip pat saloje yra patogus ir viešasis transportas. Autobusai savo išvaizda gali atrodyti visi panašus, ar net vienodi, taip pat ne visi pasižymėję konkrečią kryptį, tačiau tai ne bėda ! Madeiriečiai turi darbo vietas autobusų reguliuotojams, kuriems autobusų stotelėse tereikia pasakyti norimą kryptį ir jie jus įsimins bei praneš į kurį jau laikas lipti.
SAVAITĖ SKUBĖJIMO ARBA ILGESNIS LAIKAS RELAKSACIJOS
Jei kiekvieną dieną su kuprine ant pečių pasirįžti pasinerti į žygius tuomet tikrai užtenka savaitės praleistos Madeiroje. Žinoma, tie žygiai tikrai nereiškia, jog visą dieną reikia keliauti pėsčiomis. Vietinis transportas įvairiomis kryptimis iš visų miestų ir miestelių yra tikrai patogus ir gan dažnas, o ir vietiniai, jei tik išdrįsi juos pakalbinti tikrai svetingai padės ir nukreips iš kurios stotelės važiuoti reikiama kryptimi. Jei atrodo šiek tiek neramu, ar stinga drąsos pasinerti į klajones po laukinę Madeiros gamtą pačiam – galima pasiteirauti vietinių gidų ar agentūrų apie organizuojamas ekskursijas ir programas, kurios tikrai supažindins su sala plačiau istorine bei kultūrine prasme. Tik jokiu būdu negalima važiuoti sala ratu, net jei ir žinoma, jog Madeira yra 57 km ilgio ir 22 km pločio! Keliaujant Madeiroje būtina rinktis kryptis dalinant salą į centrinę, rytinę, vakarinę dalis, renkantis lankytinus taškus jose. Būtent dėl kruopščiai organizuoto kiekvienos dienos išnaudojimo plano, mums pavyko apkeliauti visus pagrindinius salos miestelius ir kaimelius, kuriuose šiek tiek pajutome ir kultūrinį Madeiriečių mentalitetą. Dauguma jų svetingi, draugiški ir nuoširdūs su turistais, tačiau kaip ir visur kitur, taip ir Madeiroje reikia nepamiršti įsijungti atostogų šypseną bei drąsiai patiems bendrauti su vietiniais ir juos kalbinti. Kai kurie jų, jei bus nekalbinami, gali atrodyti arogantiškesni, tačiau vos tik ko nors paklausti - nušvinta ir noriai supažindina su mums neįprasta veikla, kuria jie kasdien užsiima laukinėje gamtoje. Mūsų atveju, mums labai pasisekė su nuostabiu vietiniu gidu - Safari džipo vairuotoju, kurio svetingumas, nuoširdumas ir atvirumas įsiminė labiausiai, kadangi labai stipriai jautėsi, jog žmogus yra mylintis turistus bei savo darbą, kurį atlieka. Tad labiausiai pažinti Madeiros salos kultūrą pavyko būtent jo dėka. Keliaujant po salą džipu stojome unikaliuose laukinės gamtos sustojimuose, kuriuose kartu pasijutom tarsi pasiklydę džiunglėse: ragavom uogų ir vaisių skintų nuo natūraliai augintų medžių bei krūmų, taip pat siurbėm nektarą iš tinkamai pražydusių laukinių gėlių. Lankėme ir šėrėme kai kurių kaimenių natūraliai mėsai auginamus gyvulius, susipažinome su laisvai plokščiakalnių teritorijoje besiganančiomis karvutėmis.
Vienintelis dalykas ką pamiršome pasiimti - tai buvo vandens batai, kadangi visi krantai yra akmenuoti..
Grįžusios su drauge pajuokavome: „jeigu jau taip nesunkiai įveikėme tą 6 val. skrydį iki Atlanto vandenyno į Madeirą, tai gal pridėkim dar maždaug 4 val. ir kitais metais skriskim kur nors iki Amerikos?“ :)