KELIAUTOJŲ ĮSPŪDŽIAI: Puodelis kavos tarp dangaus ir žemės

Buvo vėlyva popietė. Tingiai pramerkiau akis ir lyg naujagimis apžiūrinėjau kambarį, į kurį mane šiandien nubloškė gyvenimas.

“Kaip gera, kad esu čia”,- pagalvojau užsimerkdama ir vėl nugrimzdama į saldžios ramybės patalus, žinodama, kad manęs laukia visa nuostabi naujų patyrimų, atradimų diena mieste, kuriame dar niekuomet nebuvau, kur taip seniai svajojau atvykti ir tiesiog išgerti puodelį kavos…”

Tingiai išritau iš minkštos, patogios lovos. Palikau ją neklotą.“ O ką tuomet veiks kambarinė?“,-pagalvojau, - „ juk nusipelniau tikrų atostogų Sicilijoje!“.

Priėjau prie lango, pravėriau jį. Prieš mane- beribė, žydra, baltomis švelnių bangelių viršūnėmis alsuojanti jūra. Krūtinę užliejo malonus dvelksmas . Tai buvo šilto vėjo, persipynusio su jūros kvapais, aromatas. Akys lakstė po raudonais žiedais aplipusių krūmų alėją, studijavo siauras gatvelės ir greta viešbučio esančių pastatų vaizdus, fiksavo jų spalvas, vertino architektūrines detales. 

Apsirengiau judesių nevaržančiais sportinio tipo drabužiais, įsispyriau į patogius batelius, per petį persimečiau fotoaparatą. Vestibiulyje pasiėmiau miesto žemėlapį. Akys užkliuvo už ryškiai raudono reklaminio bukletėlio siūlančio apžvalginę ekskursiją „ Hop -on, hop- off“ autobusu po Toarminos miestą ir jo apylinkes. 

Kadangi vienai tyrinėti svetimo miesto gatves buvo nedrąsu, todėl nusprendžiau pasinaudoti šiuo pasiūlymu.

Stoviniuoti gatvėje teko neilgai. Netrukus įsipatoginau viršutiniame autobuso  aukšte, kad galėčiau ne tik stebėti atsiveriančius apylinkių vaizdus, bet ir mėgautis šiltu vėjo dvelksmu, bei maloniais judo medžių aromatais.

Kelias vinguriavo tarp kalnų ir pajūryje įsikūrusių nedidelių turistinių miestelių. Akys vos spėjo gaudyti beatsiverčias erves ir fiksuoti didingus kalnų šlaitus. 

Širdis ėmė stipriau plakti, kai autobusas serpantinais pasuko į Kastelmolą –vieną gražiausių kaimų ne tik Sicilijoje, bet ir visoje Italijoje. Žvelgiau į kalno viršuje stovinčius namus. Iš žavesio apėmęs jaudulys suspaudė krūtinę. Giliai atsidusau ir tyliu balsu sušnabždėjau :,,Kokia nuostabi kalno kepurė ! Netrukus vaikštinėsiu mažučiame kaimelyje, įsikūrusiame pačioje kalno viršūnėje“. 

Išlipau iš autobuso, sustingau iš nuostabos. Atsivėrė kvapą gniaužiantys vaizdai į Toarminos miestą ir rūkstantį Etnos ugnikalnį. Buvau skaičiusi, jog prieš savaitę Etna buvo pabudusi ir užliejo vieną kalno šlaitą . Grąsino pašlaitėje esantiems kaimeliams , o tamsūs debesys buvo apgaubę Sicilijos salą apie dvidešimt kilometrų atstumu .

 „ Regint tokį vaizdą, būtina išgerti kavos“ ,- pamaniau. Kadangi italai po pietų negeria cappuccino, pasiėmiau espresso puodelį. Kad netrukdoma galėčiau gėrėtis atsiverčia erdve, prisėdau prie stalelio esančio visai šalia skardžio. Nors turiu aukščio baimę , bet už mano nugaros esanti apsauginė tvorelė sudarė saugumo jausmą. Beje, iš šios vietos kitų turistų netrukdoma, galėjau pyškinti fotoaparatu įamžindama dailininko teptuko prašančius vaizdus. 

Puodelis kavos suteikė energijos, tad pasileidau klajoti siaurutėmis Kastelmolos gatvelėmis. „ Tokio jaukumo kaimo, dar neteko matyti !“, -mąsčiau besigrožėdama 18a. pastatais. Kaimas, nors ir gausiai lankomas turistų, stebino begaline tvarka ir švara. Kone kiekviename baltų akmenų sumūrytame pastate buvo įrengtos mažutės kavinukės, o jų savininkai maloniai šypsojosi tarsi kviesdami užeiti .

Sekdama lėtai judančius turistus, pasiekiau centrinę kaimo aikštę ir šv. Nikolajaus katedrą. Išgirdau gido pasakojimą jog šis architektūrinis paminklas turi gotikos, romantizmo, arabų ir normanų stiliui būdingų detalių. 

Taip pat aplankiau kitas tris šiame kaimelyje esančias bažnyčias, bei grėsmingas pilies sienos liekanas. 

Pietauti nusprendžiau nedidelėje vietinėje picerijoje, nuo kurios terasos atsiveria vaizdas į Etną. Užsakius picos kavinės šeimininkas tuoj pavaišino brusketa, paskui supažindino su savo šeimos nariais, parodydamas jų nuotraukas. Kai suvalgiau picą, jis pasiteiravo ar buvo skanu ir pavaišina vietiniu saldžiu migdolų vynu „Mandorla“. Nuo jo ir nuo matytų vaizdų saldumo širdis galutinai apsąlo...

„Šiai dienai potyrių užteks“,- pamaniau. Grįžau į savo miestelį ir dar spėjau fotoaparato blykste sugauti besileidžiančią jūron saulę. Pasivaikščiojau vakaro gaisos glostoma pakrante. 

Sugrįžau į kambarį. Ant stalelio radau paliktą vyno butelį, bei atviruką su žodžiais ,, Neaplankius Sicilijos, Italija nepalieka jokio pėdsako sieloje. Sicilija yra raktas į Italijos pažinimą.“ J. W. Goethe …

Įspūdžiais dalinasi Violeta Ramoškienė